Priedantinis sigmatizmas
Ar teko pastebėti, kad vaikai, dažnai ir jaunesniame amžiuje, tardami garsus, dažnai juos keičia patogesniais, arba "tingesniais"? Pavyzdžiui, tariant žodį “Saulė”, vietoje garso “S”, kalbos padargai užima garso “T” poziciją: liežuvio galiukas pakyla aukštyn ir atsiremia į viršutinius dantis, oro srovė, reikalinga išpūsti aiškų "SSS" nutrūksta ir pasigirsta “Taulė”. Kaip reikėtų mokyti vaiką taisyklingo tarimo?
Bet kuriuo atveju, pirmiausia turime įsitikinti, ar taisyklingas izoliuoto garso “S” tarimas: liežuvis plokščias, guli prie apatinių dantukų, oro srovė tolygi ir stipri. Tuomet paraleliai ugdome ir foneminę klausą: ugdomas gebėjimas palyginti ir atskirti du skirtingus garsus “S” ir “T”. Kalboje (žodžiuose, sakiniuose, savarankiškoje kalboje) ir rašyboje. Paklauskite vaiko, kur yra jo liežuvis, tariant kiekvieną garsą? Ištarkite garsus priešais veidrodį: ar galime ištarti "S" nesukandę dantukų? O kur gyvena liežuvis, kai tariame "T"? Vizualas, nepamirškime, taip pat atlieka milžinišką darbą.
Ne mažiau svarbus momentas yra iškvėpimas bei oro srovė. Įvairiais pūtimo pratimais mokome vaiką išpūsti ilgą, tolygią oro srovę, einančią tiesiai per liežuvio vidurį (galime net matyti duobutę, ar ne?)
Nepamirškite ir pratimų artikuliacijai: mokome išlaikyti liežuvio platų liežuvį, padėtį “blynas”, taip pat kaitome liežuvio padėtį tai atremiant jį į viršutinius dantis, tai paslepiant ir atremiant į apatinius.
Viktorija Bartkevičienė
Parengta pagal užsienio spaudą