Garsų minkštinimas, suvokimas ir artikuliacija
Lengviausia „minkštinimą“ ir garsų keitimą pastebėti
žmogui kalbant, galim girdėti kažką panašaus į: „liabas, siandien buvo liabai
griazi diena“. Kodėl taip vyksta? Dėl ko taip dėliojasi kalbos padargai ir kaip
galime padėti?
nuotrauka: udel.eu "The senses - A Primer"
Pirmiausia, reikėtų žinoti KODĖL.
Visas žmogaus kūnas yra sudarytas iš raumenų,
veidas, burna ir liežuvis – nėra išimtis. Dėl ko vaikus mokant tarti garsus
taip dažnai prireikia atlikti artikuliacines mankštas? Dėl ko žmones po insultų
logopedai moko iš naujo atlikti artikulaicinis judesiu? Todėl, kad veido
raumenys taip pat turi „sportuoti“ ir „įvaldyti“ daugybę judesių. Viso to
tikslas – aiškus ir sklandus kalbėjimas. Taisyklinga liežuvio padėtis negali atsirasti
savaime, jei nėra pakankamai išdirbtas raumuo. Jis turi būti „išmokytas“
įsitempti ir atsipalaiduoti, girdėdamas tam tikrą garsą.
Čia jau kyla dar vienas klausimas: o kaip suvaldyti
tą procesą, kada liežuviui atsipalaiduoti, o kada įsitempti?
Šį procesą reguliuoja smegenys, kalbos centrai ir
gaunami nerviniai impulsai. Ausis „pagauna“ garsą (pvz. Š), signalas siunčiamas
į kalbos centrus, garsas suvokiamas (š) ir signalas siunčiamas toliau į
artikuliacinį aparatą, suformuojami artikuliaciniais judesiai ir tariamas garsas
„š“. Jeigu šioje sistemoje turime spragų – galime išgirsti „s“, „ž“ ar net „t“.
Priklauso nuo kalbos sutrikimo, arba, kitaip sakant, kurioje ankščiau aprašytos
sistemos vietoje turime spragą. Kadangi pradėjau apie garsų keitimą ir
minkštinimą – čia ir išsiplėsiu: proceso eigoje „GARSO SUVOKIMAS“, atitinkamas
garsas buvo suvoktas netaisyklingai (pvz. vietoje „š“ ištartas „s“), būtent dėl
to artikuliaciniai judesiai buvo netikslūs, nei jei vaikas ir geba pakelti
liežuvį ir ištarti „š“ atskirai, izoliuotai.
Kaip taisyti tokią situaciją?
Mokyti suvokti garsą. Žmogaus smegenys yra
nesuvokiamo galingumo kompiuteris, kuris moka prisitaikyti, atsinaujinti ir
reorganizuotis. Jeigu įmanomi net tokie sudėtingi procesai, ar galime išmokyti žmogų
skirti garsus? Žinoma, galime. Tam pravers:
1. Skiemenavimas.
2. Garso
išskyrimas garsų eilėje.
3. Garso
išskyrimas skiemenų eilėje.
4. Garso
išskyrimas žodžiuose.
5. Garsų
diferencijavimas (kietas ar minkštas garsas; garsas S ar garsas Š; garsas R ar
garas L).
6. Draugiškos
aplinkos sudarymas, t.y. mamos/ tėčiai/ seneliai/ tetos kalbėdami paryškiname
nedifencijuojamus garsus.
Kodėl tos logopedės taip aiškiai viską tarią, kodėl
taip aiškiai viską artikuliuoja? Būtent todėl, kad atitinkamų kalbos centrų
stimuliacijai reikalingi keli sensoriniai stimulai: rega, klausa, lytėjimas.
Akys mato, kaip tariame garsą, akys mato, kaip juda lūpos, akys mato, kurioje
vietoje formuojame garsą? Stimuliuojame akis. Ausys girdi, koks garsas tariamas?
Aiškiai tariant stimuliuojame klausos centrus. O lytėjimas? Tarkime garsą „m“
ir prilieskime nosį, krūtinę, kaktą? Rezonuoja? Jaučiame. Suvokiame. Kuo
daugiau stimulų – tuo greitesnis ir geresnis proceso suvokimas.
Visada galime aklai kliautis parašytomis tiesomis,
tiesiog daryti taip, nes taip „patvirtina normose“, taip sakė kažkoks protingas
žmogus, taip matėme per televiziją... Tačiau ar suvokiame to reikšmę patys? Kai
suvokiame KODĖL, tuomet ir pritaikyti tą gudrų dalyką pasidaro labai paprasta.
Tad lieskime, jauskime, matykime, girdėkime ir
suvokime.
Viktorija