Raudonos vėliavėlės arba kada jau būtina kreiptis į logopedą

(straipsnis publikuotas 2021 m. balandžio mėn. žurnale "Tavo vaikas")

Pusantrų metų…

Trejų metų vaikas…

Vaikas kalbėdamas užstringa, tęsia garsus, girdite pasikartojančius skiemenis, ar ilgas tylos pauzes

Daugiau apie mikčiojimą ankstyvame amžiuje galite skaityti čia. 

5 kalbos ugdymo žaidimai, padedantys vaikams išmokti kalbėti

Jau nusprendėt susėsti su vaiku draugėn ir imtis darbo, mokytis kalbėti? Mm... O tai nuo ko pradėti? :) Kad kankintų mažiau klausimų ir daugiau būtų darbo, prašau: žaidimai, vienas kitą papildantys ir visi ugdantys. Žodyno plėtimą, įvardinimą, kartojimą, sakinio formavimą, kalbos suvokimą, gesto mokymą, veiksmažodžių mokymą, smulkiosios motorikos ugdymą....  Visa tai, kas būtina tvirtam kalbos ir kalbėjimo pagrindui sudaryti. 

1. Įvardinimas

2. SUVOKIMO UGDYMAS

3. GESTAS, IMITACIJA IR VEIKSMO ATKARTOJIMAS

4. KARTOJIMAS, SAKINIO FORMAVIMAS

5. ĮVARDINIMAS IR SMULKIOJI MOTORIKA

Sėkmės žaidžiant, augant ir mokantis kalbėti :). 

Viktorija B. 

Garsų minkštinimas, suvokimas ir artikuliacija

Lengviausia „minkštinimą“ ir garsų keitimą pastebėti žmogui kalbant, galim girdėti kažką panašaus į: „liabas, siandien buvo liabai griazi diena“. Kodėl taip vyksta? Dėl ko taip dėliojasi kalbos padargai ir kaip galime padėti?

nuotrauka: udel.eu "The senses - A Primer"

Pirmiausia, reikėtų žinoti KODĖL.

Visas žmogaus kūnas yra sudarytas iš raumenų, veidas, burna ir liežuvis – nėra išimtis. Dėl ko vaikus mokant tarti garsus taip dažnai prireikia atlikti artikuliacines mankštas? Dėl ko žmones po insultų logopedai moko iš naujo atlikti artikulaicinis judesiu? Todėl, kad veido raumenys taip pat turi „sportuoti“ ir „įvaldyti“ daugybę judesių. Viso to tikslas – aiškus ir sklandus kalbėjimas. Taisyklinga liežuvio padėtis negali atsirasti savaime, jei nėra pakankamai išdirbtas raumuo. Jis turi būti „išmokytas“ įsitempti ir atsipalaiduoti, girdėdamas tam tikrą garsą.

Čia jau kyla dar vienas klausimas: o kaip suvaldyti tą procesą, kada liežuviui atsipalaiduoti, o kada įsitempti?

Šį procesą reguliuoja smegenys, kalbos centrai ir gaunami nerviniai impulsai. Ausis „pagauna“ garsą (pvz. Š), signalas siunčiamas į kalbos centrus, garsas suvokiamas (š) ir signalas siunčiamas toliau į artikuliacinį aparatą, suformuojami artikuliaciniais judesiai ir tariamas garsas „š“. Jeigu šioje sistemoje turime spragų – galime išgirsti „s“, „ž“ ar net „t“. Priklauso nuo kalbos sutrikimo, arba, kitaip sakant, kurioje ankščiau aprašytos sistemos vietoje turime spragą. Kadangi pradėjau apie garsų keitimą ir minkštinimą – čia ir išsiplėsiu: proceso eigoje „GARSO SUVOKIMAS“, atitinkamas garsas buvo suvoktas netaisyklingai (pvz. vietoje „š“ ištartas „s“), būtent dėl to artikuliaciniai judesiai buvo netikslūs, nei jei vaikas ir geba pakelti liežuvį ir ištarti „š“ atskirai, izoliuotai.

Kaip taisyti tokią situaciją?

Mokyti suvokti garsą. Žmogaus smegenys yra nesuvokiamo galingumo kompiuteris, kuris moka prisitaikyti, atsinaujinti ir reorganizuotis. Jeigu įmanomi net tokie sudėtingi procesai, ar galime išmokyti žmogų skirti garsus? Žinoma, galime. Tam pravers:

1.      Skiemenavimas.

2.      Garso išskyrimas garsų eilėje.

3.      Garso išskyrimas skiemenų eilėje.

4.      Garso išskyrimas žodžiuose.

5.      Garsų diferencijavimas (kietas ar minkštas garsas; garsas S ar garsas Š; garsas R ar garas L).

6.      Draugiškos aplinkos sudarymas, t.y. mamos/ tėčiai/ seneliai/ tetos kalbėdami paryškiname nedifencijuojamus garsus.

Kodėl tos logopedės taip aiškiai viską tarią, kodėl taip aiškiai viską artikuliuoja? Būtent todėl, kad atitinkamų kalbos centrų stimuliacijai reikalingi keli sensoriniai stimulai: rega, klausa, lytėjimas. Akys mato, kaip tariame garsą, akys mato, kaip juda lūpos, akys mato, kurioje vietoje formuojame garsą? Stimuliuojame akis. Ausys girdi, koks garsas tariamas? Aiškiai tariant stimuliuojame klausos centrus. O lytėjimas? Tarkime garsą „m“ ir prilieskime nosį, krūtinę, kaktą? Rezonuoja? Jaučiame. Suvokiame. Kuo daugiau stimulų – tuo greitesnis ir geresnis proceso suvokimas.

Visada galime aklai kliautis parašytomis tiesomis, tiesiog daryti taip, nes taip „patvirtina normose“, taip sakė kažkoks protingas žmogus, taip matėme per televiziją... Tačiau ar suvokiame to reikšmę patys? Kai suvokiame KODĖL, tuomet ir pritaikyti tą gudrų dalyką pasidaro labai paprasta.

Tad lieskime, jauskime, matykime, girdėkime ir suvokime.

Viktorija

KAIP VAIKAI MOKOSI KALBOS?

Ar prisimenate, kaip mokėtės užsienio kalbos? O gal kaip tik dabar bandote išmokti dar kokią naują užsienio kalbą? Paanalizuokime, kas vyksta šiame mokymosi procese:

-          Ar pramokęs kelis žodžius iškart drįstate kurti sakinį ir mėginate susikalbėti?

-          Gal jau viską suprantate, bet dar negalite pasakyti?

-          Svarstote, gal reikėtų mokytis naudingomis frazėmis? O gal pradėti nuo daiktavardžių?  O gal išmokti veiksmažodžių?

-          Gal reikėtų pasižiūrėti filmą/ serialą/ filmuką ta kalba, kuria mokotės?

-          Nieko nesuprantu, ką sako... gal reikėtų klausyti dainų tekstus?

-          O gal išmokti mintinai kasdien po 10 žodžių?

Nuotrauka: https://learnenglishteens.britishcouncil.org/

Labai normalūs ir įprasti dalykai, kai kalbame apie save ir savo naujos kalbos lavinimo įgūdžius. Jie labai logiški, pagrįsti ir praktiškai veikia, lavina mūsų smegenis ir padeda joms prisitaikyti kalbėjimui be akcento, „atmušam“ ausį, kai jau reikia suvokti skirtingus dialektus, kai jau po truputį įsidrąsiname naudoti žinomus žodžius, mėginame sudaryti sakinius, rodos, ir tų žodžių atsiranda vis daugiau ir daugiau, ir kalbėti ta užsienio kalba darosi vis lengviau ir lengiau.

Žinote kur lenkiu? Lenkiu link vaikų. Perverskime visą situaciją kitaip: tarkime, kad kalbame apie vaikus, kurie sunkiau kalba, sunkiau mokosi kalbos, nenori kalbėti, viską supranta, tačiau negali pasakyti, iš pradžių kartojo kartojo, paskui vat ėmė ir nebesakė nieko... Taip kaip dabar yra? Kai kalbame apie suaugusį žmogų – viskas aišku: savaime suprantama situacija, reikia dar pasimokyti naujų žodžių, išmokti dar porą frazių, pažiūrėti į žodyną, daugiau praktikuotis...  Be abejo, negaliu lyginti situacijų 100 proc. ir išvesti lygios paralelės jau vien todėl, kad suaugęs žmogus jau turi bent vienos kalbos stiprų suformuotą pagrindą, gali ieškoti atitikmenų, parodyti ženklu, veiksmu ar gestu. Vaikui vienintėlis komunikacijos tiltas nekalbant yra „parodyti ženklu, veiksmu ar gestu“, todėl nereikėtų vengti DUBLIUOTI žodžio ir gesto.

Tai kaip su vaikais? Dar kartą peržvelkite teiginius viršuje, galvodami apie savo sunkiau kalbantį vaiką. Aš pamėginsiu atsakyti, KODĖL to reikia ir KAIP su tuo tvarkytis.

-          Ar pramokęs kelis žodžius iškart drįstate kurti sakinį ir mėginti susikalbėti?

Visi galime jaustis nedrąsiai, nesaugiai, neužtikirintai vien todėl, kad kažkas verčia kažką daryti, o motyvacijos nėra. PASAKYK, PASAKYK, PAKARTOK, SAKYK, KO NESAKAI??? Ar motyvuoja? Vaikas tai sunertų rankas ant pilvo, arba apsisuktų ir dingtų į savo kambarį J O jeigu... Einame į lauka! Ką ausimės, batus (parodome), ar tapkes (parodome)? Batus! Imk BATUS! Kas čia? (BATAI!). Taip taip, „tapkės“ nelietuviškas žodis, bet jeigu vaikui sunku ir nedrąsu kalbėti, pasakyti „tapkė“ bus milijoną katų lengviau, nei „šlepetė“. Su laiku išmoks ir „šlepetė“.

-          Gal jau viską suprantate, bet dar negalite pasakyti?

Šitą frazę „vaikas viską supranta, bet kažkodėl nenori kartoti“ girdžiu labai dažnai, kas, yra, iš esmės, neblogai, reiškia, kalbos suvokimas veikia (dar patikrinu, aišku), problema bus žodyno neaktyvumas.  O kaip aktyvinti? Kalbėti! Užduokite daug klausimų, ypač apie tai, kas vaikui įdomu, ar tai žaislai, ar tai maistas, ar tai mašinos, kurias matote pro langą. Klauskite ir švelniai skatinkite vaiką NAUDOTIS tuo žodynu, kurį jis yra sukaupęs. Pvz. „Kieno čia mašina, tavo ar brolio?“, „Ką norėsi valgyti, bananą ar obuolį?“, „Nematau, kokia čia spalva, raudona ar žalia?“.

-          Svarstote, gal reikėtų mokytis frazėmis? O gal pradėti nuo daiktavardžių?  O gal išmokti veiksmažodžių?

Vaikai pradeda kalbėti daiktavardžiais, nes taip labai patogu ir lengvai gaunamas atgalinis ryšys, pasiekiamas komunikacijos tikslas ir šiaip jau viskas aišku: Mašina! Sulčių! Sausainį! Ir pan. Kai „pripildome“ daiktavardžių „stalčiuką“, imame veiksmažodžius ir būdvardžius. Palengva galime išgirsti ir „duok ledų“ arba „noriu kolos“ arba „supk dar“ ir pan. Frazės, kurios užkoduoja „motyvaciją“, norą gauti kažką, ko labai trokšti.

-          Gal reikėtų pasižiūrėti filmą/ serjalą/ filmuką ta kalba, kuria mokotės?

Suaugusiam – įmanomas, realus ir veikiantis dalykas. Vaikui – nerizikuočiau ankstyvame amžiuje. Suaugusio žmogaus smegenys susiformavusios, vaiko smegenys dar formuojasi. Jūs žinote, kad akmuo kietas/ sunkus, o vaikui tai nauja. Pirmiausia reikia susipažinti su tikru pasauliu. Ir tik paskui galime tobulinti kalbą, suvokimą apie gėrį ir blogį, ugdyti visas kitas kalbos funkcijas, jei reikia, naudodami dirbtinį šaltinį. Daug efektyviau ir greičiau veikia gyvo žmogaus bendravimas, gyva komunikacija, nes: 1. Matome, kaip kalba 2. Girdime, kaip kalba 3. Matome, kaip elgiasi 4. Galime skaityti emocijas iš veido mimikų. Kitaip tariant, vienu metu sitmuliuojame daugiau nei vieną smegenų sritį, tai skatina aktyviai susidaryti naujas neuronines jungtis. Kaip tik toks ir tikslas.

-          Nieko nesuprantu, ką sako... gal reikėtų klausyti dainų tekstus?

Labai neblogas būdas vaikams ugdyti girdimąjį suvokimą, foneminę klausą, atmintį. Pabandykite patys susikaupti ir paklausyti bet kurios, gerai žinomos, angliškos dainos. Paskui pasižiūrėkite, koks tos dainos tekstas. Ar viską išgirdote teisingai? Užsiėmimas vertas dėmesio, lavina smegenų veiklą, šiaip jau. Na, o vaikams „teksto tikrintoju“ turite būti Jūs – aiškiai artikuliuoti, pasakyti žodžius, kuriuos dainuoja. Leisti vaikui pačiam išgirsti tą tekstą dainoje, kurį Jūs sakote. Tada vėl dainuoti. Ir daug kartų kartoti.

-          O gal išmokti mintinai kasdien po 10 žodžių?

Iš esmės toks mokymasis mintinai, pavadinkime jį „kalimu“, aktyvuoja trumpalaikę atmintį. Šitą aktyvuojame vaikams, kai sakome „sakyk mama“, sakyk „bananas“, sakyk „pelėda“. Gal ir pasakys, gal ir išmoks trumpam, o gal paskui nebesakys, nes bus nebeįdomu , nes nebus tam žodžiui praktinio pritaikymo. Kokia iš to nauda? Niekinė.

Kas savaitę išmokti eilėraštį būtų kur kas naudingiau J. Eilėraščiai aktyvuoja ilgalaikę atmintį, o iš eilėraščių galime mokytis frazių, žodžių, turtingos kalbos. Pradžioje, žinoma, rinkitės paprastus eilėraščius, su daug pasikartojančių žodžių: pvz. Tapu tapu tapu tapu, eina katinas be batų. MIAU! Paskui galėsit ir Donelaičio „Metus“ mokytis.

Daugiau patarimų, kaip mokyti mažuosius kalbos, galite rasti paspaudę nuorodą.

Sėkmės kalbos mokslo šalyje.

Viktorija Bartkevičienė

Mokome vaikus kalbėti: FAKTAI ir MITAI

„Man tai kaimynė sakė, kad iki 3-4-erių metų nėra ko sukti galvos, jei nekalba tas vaikas“, arba „taigi mankšteles padarykit artikuliacines, mano vaikui padėjo“, " pirštukus mankštinkit“, arba.... Na, čia gal jau patys galėtumėte pildyti kitais variantais. Jeigu aš būčiau dvejų-trejų metų vaiko mama, kuris niekaip nenori kartoti žodžių ir net nelabai domisi kalba, geriausiu atveju, parodo pirštu, tikrai išbandyčiau viską. Bet ar tikrai VISKAS yra reikalingas? Jūsų dėmesiui faktai ir mitai, dažniausiai pasitaikantys, kai kalbame apie nepradėjusį arba sunkiai pradedantį kalbėti vaiką.

„Iki 3-4 erių metų nesuk galvos, išaugs dar ir pradės kalbėti“

MITAS. Gal taip pasakė Jums kaimynė ir ramiai pateikė keletą pavyzdžių iš savo gyvenimo. O kas bus, jeigu taip neatsitiks, kaip sakė Jūsų miela kaimynė?

Kodėl negalime laukti iki tos 3-4-erių metų ribos? Smegenys, per tą laiką, siurbia informaciją kosminiu greičiu, priima ir apdoroja nesuvokiamą kiekį žinių, tai vienintelis toks laikas žmogaus gyvenime, kai smegenyse susidaro milijardai neuronų jungčių, o mes tiesiog neišnaudojame šito momento, leisdami įvykiams tekėti įprasta vaga. Vietoje to, kad stimuliuotume smegenų veiklą ir mokytume mažąjį žmogų naujų įgūdžių.

Taip pat reikėtų paminėti, kad įprasta kalbos raida tokia, kad iki 4-erių metų tęsiasi fiziologinis šveplavimas. Tai reiškia, kad iki to laiko (yra įvairių kalbos sutrikimų, dėl kurių taisyklingas garsų tarimas užsitęsia ir reikia logopedo pagalbos GARSŲ TARIMO taisymui), turėtų susiformuoti visų garsų tarimas. Jie formuojasi vaikui kalbant, klausant, tariant ir judinant, naudojant visus turimus kalbos padargus. Jeigu vaikas tik pradeda kalbėti, dėlioti žodžių junginius ar sakinius būdamas 4-erių, kokia bus tolesnė kalbos raida? Vėluojanti... Ir reikalaujanti labai daug darbo ir kantrybės.

Artikuliacinės makštos

MITAS. Artikuliacinės mankštos iš esmės nėra blogas dalykas, jos tikrai naudingos ir efektingos (kaip ir bet kuri mankšta, skirta bet kuriai kitai kūno vietai), siekiant suaktyvinti raumenų darbą, tikslinti garsų tarimą. Visgi tai nėra pirmoji „Greitoji pagalba“ nekalbančiam vaikui. Verčiau mankšteles palikčiau tolesniems etapams, kai jau reikalingas garsų tikslinimas: kai vaikas sako žodį, bet nesigauna taisyklingai, dėl silpnesnių artikuliacinių raumenų. Arba, jeigu jau galite mokyti tam tikrų atskirų garsų tarimo ir reikalingi tikslūs artikuliaciniai judesiai.

Smulkioji motorika

TIESA, TIESA, TIESA! Ne tik, kad reikia, bet ir būtina dirbti su pirštukais, tikslinti judesius, piešti, vedžioti, spalvinti, dažyti, glamžyti, lankstyti, kaišioti, klijuoti ir visa kita, ką galime žaisti, siekdami išlavinti pirštukų judesius. Apie smulkiąją motoriką ir jos naudą jau rašiau, kiek ankščiau, straipsnį galite rasti paspaudę nuorodą.

Neduok, kol nepasakys

TIESA/ MITAS. Tokį būdą mokyti kalbos girdėjau ne kartą, tikrai žinau, kad jį naudoja ir naudoti siūlo specialistai. Turite žinoti, kad vaikas užsiims bet kokia veikla tik tada, jei turės motyvacijos. O jeigu vaikas negali pasakyti „duok man obuolį“/ „noriu obuolio“, o Jūs vis tiek neduodate jam to obuolio, nes tokia sistema, kad duosite obuolį tik išgirdus frazę, kokia tada motyvacija? Jau matau susuktą vaiko nosį ir surauktus antakius, sakančius „nieko aš tau nesakysiu“, arba rėkimą iki nugriuvimo :) . Tokio varianto alternatyvai siūlyčiau pradėti nuo paprasto žodžio „duok“, „noriu“, „šitą“ ir gesto naudojimu (sako ir rodo mama, o ne vaikas). Palegva su pagalba mokykite įsitraukti ir vaiką (kuo daugiau kartų kartosite, tuo lengviau bus pakartoti vaikui). Gesto naudojimas kartu su žodžiu veikia kaip tiltas – komunikacija gestu įgauna prasmę, nes vaiką kiti pradeda suprasti, ugdote smulkiąją motoriką, suvokimą (aš padariau gestą – gavau, ko noriu), paskui pasakyti „duo“ arba „no“ pasidaro ne taip jau sudėtinga. Atsispyrus nuo gesto, einate prie „duo“, tada galite pridėti ir „ma“. Štai ir sakinys – duok man. Nepamirškite džiaugsmo ir smagumo visame mokymosi procese :) .  

Foneminės klausos ugdymas

TIESA! Čia kalbamu ne apie pirmojo garso nustatymą, skiemenų skaičiavimą, garso vietos nustatymą ar pan. Kalbu konkrečiai apie garsų atpažinimą. Kokį garsą skleidžia verdantis puodas? O čiulbantis paukštis? Kaip lyja lietus? O kaip beldžia į duris? Kiekvienas garsas turi garsažodį, tam veiksmui įvardinti. Laviname gebėjimą atpažinti aplinkos garsus - ugdome gebėjimą atpažinti kalbos garsus (raides). Įvardinkite garsažodį, kurį nesunku pakartoti, naudokite jį kartu su tikruoju žodžiu (bul bul bul – verda, puodas verda). Taip tobulinsite ne tik kalbą, girdimąjį suvokimą, bet ir vaiko žodyną.

Taip pat tinka ir ritmo plojimas ar beldimas pvz. žaidžiame būgną. „Ta ta ta“ (mušate būgną tris kartus) – vaikas turi atkartoti tikslų jūsų būgno ritmą. Pradėkite nuo paprastų ritmų ir užduotį vis sunkinkite. Ploti žodį skiemenimis siūlyčiau jau tolesniais etapais (reikia daugiau vaiko suvokimo).

Visai neseniai rengiau trumpą video pamoką apie tai, kaip mokyti vaikus kalbėti, pateikiau penkis nesudėtingus būdus tai padaryti namuose. Gal rasite dar ką nors, kas pravers šiame nelengvame ir kantrybės reikalaujančiame darbe.

Tad kantrybės ir kūrybingumo Jums,

Viktorija B. 

Tarpdantinis sigmatizmas

Atvira burnytė, kvėpavimas pro burną, liežuvis tarp dantukų? Ypač juntame tariant žodžius su garsais „s“, „z“ ar „c“, gal net kartais tariant „T“, „D“ ar „N“? Ar kada pagalvojote, kokia žala daroma artikuliaciniam aparatui, minėtu būdu vaikui kalbant? Iš tiesų, šis sutrikimas reikalauja ir vaikų, ir tėvų, ir logopedų kantrybės bei nuolatinio darbo, siekiant ištaisyti tokį „ netinkamą įprotį“.

„Paslėpk liežuvį už dantukų“ – vienas paprastesnių būdų mokyti izoliuotą garsą "s" ar "z". Žinoma, tuo atveju, jeigu dantukai vietoje ir sąkandis dar nėra išsikreipęs. Daugiau darbo bus užtvirtinant taisyklingą garso tarimą, automatizuojant taisyklingą garso tarimą ir įtvirtinant jį spontaninėje kalboje. Įprastai pradedame nuo skiemenų, tuomet pereiname prie žodžių, žodžių junginių, sakinių, galiausiai eilėraščių ir savarankiškos kalbos. Savaime suprantama, procesas trunka kur kas ilgiau, nei perskaityti pastarąjį penkiolikos žodžių sakinį... :) 

„O kiek laiko truksime“?, „O kada jau išmoksime?“, O tai kada jau gerai tars“? Ir aš visada to klausiu savęs ir vaikų... Tik ta proceso trukmė VISADA yra INDIVIDUALI, o tikslaus vieno laikmačio, tinkamo visiems,  nustatyti nesigauna...   

Atviras sąkandis. O kaip spręsti situaciją, jei įprastinio „paslėpk liežuvį už dantukų“ negalime taikyti, dėl nemažo tarpo, esančio tarp dantukų? Jis visai nepadeda mechaniškai užlaikyti liežuvėlio tinkamoje pozicijoje sukandus dantis. Vietos liežuviui išlįsti apstu. O jeigu priekinių dantukų apskritai trūksta? Tokiu atveju puikiai gelbėja kompetentingas ortodontas. Nebijokite kreiptis pagalbos: specialistas pakomentuos, kada ir kaip reikės taisyti esamą padėtį.

Silpnas liežuvio raumuo arba žemas liežuvio tonusas. „Silpnas“ liežuvis, kuris „makaluojasi“ po burną arba „lipa“ iš burnos, tariant anksčiau minėtus garsus, jaučiate seilių perteklių. Pastaruoju atveju būtina kreiptis logopedo pagalbos: logopediniai masažai, artikuliacinės mankštos, garso mokymas ir automatizavimas kalboje, pūtimo ir kiti pratimai, stprinantys artikuliacinio aparato būklę – taip sutrumpintai nusakyčiau darbą su mokiniu/ pacientu. Tik nuolatinis darbas, pastangos ir motyvacija padės pasiekti norimo rezultato.

Įprotis. Įprotis kramtyti ar nuryti atsispiriant liežuviu ne nuo dantukų (kaip turėtų būti įprastai), o nuo lūpų ir skruostų. Kalbėti su, tarp dantukų „tupinčiu“, liežuviu, esančiu lūpų linijoje, vietoje to, kad pastarsis būtų „prilipęs“ prie gomurio, kur jam ir vieta. Ką jau kalbėti apie tiesiog netinkamus „įpročius“, provokuojančius netaisyklingą liežuvio poziciją, pvz. piršto čiulpimas ar ilgas čiulptuko naudojimas. Šiuo atveju, į korekcijos procesą reikėtų įtraukti ir tėvus (juos apskritai yra gerai įtraukti į procesą), siekiant išorinės aplinkos kontrolės ir reikalingos disciplinos įdiegimo vaiko gyvenime. Tas be jokių abejonių prisidės prie korekcijos proceso logopedo kabinete ir vaiko psichologinės sveikatos bei motyvacijos.

Dar šis tas, ką būtinai turėtumėte žinoti, kad TARPDANTINIS SIGMATIZMAS NĖRA išaugamas ir NESUSITVARKO PATS. Vaikai užauga ir tampa suaugusiais žmonėmis su tuo pačiu sutrikimu (etikos sumetimais neįvardinsiu, bet dabartiniuose aukštuose politiniuose postuose sėdinčiųjų yra daugiau negu vienas ar du... ). Logopedas girdi netaisyklingą tarimą, o ortodontas mato išdarkytą sąkandį. Tad kuo ilgiau lauksite ir delsite koreguoti ir šalinti sutrikimą, tuo sunkiau bus jį taisyti ir atsikratyti to negailestingo „įpročio“. 

Trumpus patarimus, kaip mokyti(s) tarti garso "S" tarimo rasite paspaudę nuorodą.

Su visa meile Jums, 

Viktorija B.

Smulkioji motorika. Kas TAI ir kam TAI?

Turbūt, jei besčiau pirštu į bet kurį iš Jūsų, klausdama, kas ta smulkioji motorika, bemaž visi, net nemirktelėję pasakytumėt: „ kad čia pirštams reikalai, ir kad lavinti juos reikia tam, kad vaikas gerai kalbėtų. Ar kažkaip panašiai“. 

Imkime kitą pavyzdį: kas galėtų pasakyti, kas yra sportas ir kam jis yra reikalingas? Na, savaime suprantama, net aš, didžiausia tinginė, pasakyčiau, kad sportuoti būtina tam, kad būtum sveikas, kūnui reikalinga apkrova, kad gerai jaustųmeisi, kad būtum net psichologiškai atsparesnis visokiom negandom. Ar kažkaip panašiai. Čia, kaip su sveika mityba, labai panašiai. Spėkite, kiek kartų savo gyvenime buvau  nuėjusi į sporto klubą? Arba kiek sveikos mitybos receptų gyvena mano virtuvėje? Nulis. Atsakymas į abu klausimus. Nesididžiuoju, tik noriu sugretinti labai panašius dalykus, kaip ŽINOME ir NEDAROME.

Kad atliekamas veiksmas įgautų prasmę, turite žinoti:

-          Iš pirštų galiukų nerviniai impulsai keliauja į galvos smegenis gabendami daugybę nervinių signalų – jų įvairovė labai svarbi kalbos motorinio centro formavimuisi.

-          Jei vaiko rankų pirštų judesiai išlavėję, tai kalbos vystymasis dažniausiai atitinka amžių. Mokslininkai yra nustatę, kad lavinami sudėtingi rankų judesiai, teigiamai veikia vaiko kalbines galimybes.

-          Mokslininkai teigia, kad dėl sutrikusių valingų ir nevalingų judesių reguliacijos nukenčia kalbos vystymasis. Taip pat pastebima, kad rankų raumenų motoriniai impulsai turi didelės reikšmės kalbinės motorikos formavimuisi.

-          Lavinant pirštų motoriką, skatiname vystytis kalbą, nes jose esantys centrai susiję su galvos smegenų zonomis, atsakingomis už kalbą, o kai kurie pirštų ir riešo judesiai susiję su aplinkos suvokimu, intelektine smegenų veikla.

-          3-7 metų vaikams pagrindiniai užsiėmimai, padėsiantys lavinti smulkiąją motoriką bei tinkantys ikimokyklinuko amžiui, - piešimas, rašymas, karpymas, smulkių detalių vėrimas, rišimas, pynimas, konstravimas, įvairių įrankių naudojimas. Taip pat lipdukų klijavimas, magnetinių detalių naudojimas specialioms magnetinėms lentoms ar knygelėms - puikus smulkiosios motorikos lavinimas. Labai padeda piešimas pirštais.

(Pagal Molėtų PPT).

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad smulkiosios motorikos sudėtingumas turi skirtis kiekviename amžiaus etape. Jeigu patiems mažiausiems pakanka suverti karoliukus, tai vyresniems nebijokime duoti žirklių, kirpti pagal linijas, suvedžioti sudėtingesnius labirintus, suvesti linijas pagal skaičius, vedžioti radžių pradmenis. 

Tai kodėl su vaikais reikia piešti, spalvinti, karpyti, vedžioti linijas, ieškoti labirintų kelių, suvedžioti gyvūnų galvas ir kūnus...? Įdarbinkime, lavinkime, ugdykime smegenų centrus, užimkime pirštelius, rankas ir vaikų fantazijas. Žinokime, kodėl. Ir veikime. Veikime. 

Viktorija

Nuo gimimo iki 1-erių metų

KASDIENĖ VEIKLA - KASDIENĖ KALBA

Pirmiausia, turite žinoti, kad patys mažiausi mūsų žemės gyventojai viską mokosi pažinti savo juslėmis. Absoliučiai viskas jiems yra NAUJA ir NEPAŽINTA. Būtent pirmaisiais gyvenimo metais labai svarbu leisti vaikui pažinti pasaulį SAVO PATIRTIMI: liesti, ragauti, užminti, nukristi... ir leisti tai pakartoti. Kaip galite padėti pažinti pasaulį?

ĮVARDINKITE. Pavadinkite tai, kas įvyko, įvardinkite daiktą, pasakykite KONKREČIAI tokį žodį, kuri vaikas galės išmokti. Priklausomai nuo vaiko amžiaus, naudokite ir atitinkamą žodžių skaičių (iki 1-erių – garsažodis, vienas žodis, iki 2-ejų – vienas ar du žodžiai).

Kažkas nukrito – BUM, OI, O NE, NUKRITO, OI NUKRITO ir pan.

Valgom – NIAM NIAM, MMM, SKANU, KAIP SKANU, KOŠĖ, VALGAU ir pan.

Žaidžiam – OPA, METU, AUKŠTAI, GAUDAU, VA, ŽIŪRĖK, LĖLĖ, MEŠKA.

Prausiamės – TEŠKU TAŠKU, PLAUNU, NERIAM, SEMIAM, KARŠTA, ŠALTA, TRINU ir pan.

 

Labai paprasta veikla, labai kasdieniškos situacijos, labai paprasti žodžiai, labai lengva pakartoti, LABAI LENGVA IŠMOKTI IKI 100 ŽODŽIŲ.

 

DAINUOKITE. Dainavimas, muzika, ritmas – visa tai turi kur kas daugiau, nei galite įsivaizduoti: ugdo girdimąjį suvokimą, atmintį, žodyno plėtimą, jei dainelėje naudojate veiksmus – puikiai mokotės ir mėgdžiojimo. Dainuojant vaikams daug lengviau pakartoti, bent melodiją ar patikusį skiemenį. Kadangi patys mažiausi, kūdikėliai, dar tik kaupia visas žinias apie juos supantį pasaulį, apsiribokite vaikelio kūnu: dainuodami masažuokite pėdutes, pirštukus, kutenkite pilvuką dainuodami įvairius skiemenis: „puku puku pukuku, aš tave labai myliu“, „kuku, kuku, kur Nojus, kuku“, „tipu tipu tipu tap, tipu tipu tap tap tap“ (ir kopiate kūneliu savo pirštukais). Visada galite sugalvoti savo variantų, juk tik Jūs geriausiai žinote, kas Jūsų vaikučiui labiausiai patinka.

 

KLAUSYKITE. Jei tik atkreiptumėte dėmesį, kokia gausybė garsų mus supa... Per televiziją klausote laidos, čia pat verda puodas, vonioje tėtis prausiasi ir bėga vanduo, štai dar kažkas pabeldė į duris. Kiekvienas garsas turi savo vietelę mažo žmogučio galvoje. Tuos garsus, reikia išmokti atpažinti, pakartoti, atpažinti įvairioje aplinkoje. Kaip?

Atkreipkite vaiko dėmesį – kas čia? Girdi? (jeigu pavyksta, pakartokite tą GARSĄ, pvz. PABELSKITE RANKA).

Pakartokite garsą, naudokite GARSAŽODĮ – Tuk tuk tuk/ Bul bul bul/ Ššššš/ YYyUUUYYYUUU...

Įvardinkite – Kala/ Verda/ Bėga. Vanduo/ Sirena (Policija, gaisrinė).

Pakartokite viską dar kartą :).

 

Tikrai nėra būtina viską daryti būtent taip, kaip parašyta, žodis žodin, naudokite savo variantus pagal aprašytas gaires. Tegul mažųjų pasaulis būna pilnas naujų ATPAŽINTŲ dalykų. 

Viktorija

Pasaka apie pelytę Simutę

Kartą, viename giliame urve gyveno maža pelytė, vardu Simutė. Gyveno ji su mama Pele ir tėčiu Pelėnu. Simutė buvo labai gera ir draugiška pelytė: mokėjo dalintis sūriu su kitomis pelytėmis, padėdavo mamai rinkti grūdelius, ir net lovytę mokėjo pati pasikloti.

Bet vieną dieną pelytei Simutei kažkas atsitiko:

-          Nesiklosiu lovos! – tarė ji ryte.

-          Nerinksiu grūdų! – tarė per pietus.

O kai mama pelė pakvietė Simutę praustis:

-          Neisiu praustis! – šūktelėjo ji. O tada... parodė mamai LIEŽUVĮ...

-          Varge tu mano... -  kalbėjo Pelė mama, trindama akeles.  – Kas gi atsitiko mūsų Simutei?

Simutė nuleido auseles, atbėgo pas mamą ir ją apkabino.

-          Labai tave myliu, mamyte. Aš atsiprašau...

Mama paglostė Simutei galvytę, ausytę ir uodegėlę:

-          Ir aš tave myliu, mano mažoji pelyte. Na, dabar jau einame praustis, gerai

-          Neisiu praustis! – vėl ausis pastatė pelytė Simutė ir išsprūdo iš mamos glėbio. Ir tada dar kartą parodė mamai LIEŽUVĮ.

Mama pelė pasikasė vieną ausį su savo letenėle ir tarė:

-          Žinai, Simute, jeigu labai daug kartų sakysi mamai „NE“, tu gali prisikviesti Neniukų nykštuką, kuris mažas pelyčių širdeles paverčia akmenukais... O tada išsineša į Neniukų šalį. Nejau ir tu nori ten pakliūti?

-          Nenoriu! – piktai tarė Simutė.

-          Gal verčiau susitaikykim ir keliaukime praustis, o tada skaitysime vakaro pasakėlę, ką manai?

-          Nesiprausiu! – dar pikčiau suriko mažoji pelytė.

Netrukus įvyko netikėtas dalykas: viskas aplink ėmė suktis, suktis ir suktis, tada taip pat greitai sustojo, o priešais Simutę stovėjo Neniukų nykštukas, visas juodas, tik batai jo buvo žali.

-          Koks čia neniukas mane kvietė? – prakalbo nykštukas.

-          Tai aš... Tai yra ne aš. Aš nekviečiau. Aš ne... Tik nenorėjau praustis... – murmėjo pelytė.

-          Ak, tai čia tu, pelyte Simute. Girdėjau tave daug kartų priešgyniaujant mamai ir tėčiui. Aš viską girdėjau ir viską skaičiavau. Dabar tu atvykai į Neniukų šalį ir aš tavo širdelę paversiu akmenuku.

-          Ne! Aš nenoriu akmenuko... Noriu, kad mano širdelė mylėtų mamytę ir tėvelį. Nenoriu akmenuko...

-          Na, juk mama tave įspėjo, kad dažnai priešgyniaudama ir sakydama „ne“, gali mane prisišaukti. Štai aš ir atsiradau.

-          Bet aš noriu viską ištaisyti, aš noriu atsiprašyti... – beveik verkė mažoji Simutė.

-          Hm, gerai. Jeigu tikrai nori, gali atsiprašyti, bet be to dar turėsi įvykdyti tris pažadus:

1.       Visada klausyti mamos ir tėčio, ir nepriešgyniauti.

2.       Gražiai paprašyti, jei ko nors nori.

3.       Atsiprašius, nebekartoti negražių poelgių.

-          Jeigu pažado nesilaikysi – sugrąžinsiu tave atgal į šitą šalį, o tada jau nebeišleisiu, ir širdelė tavo pavirs akmenuku. Ar tikrai pažadi laikytis trijų pažadų?

-          Pažadu! Pažadu! Pažadu! – ir Simutė akimirksniu grįžo namo, apkabino mamą ir tėtį, ir nuo tada vėl buvo geroji Simutė, kuri laikėsi duotų pažadų.

Eilėraščiai garsų tarimo įtvirtinimui ir atminties lavinimui

Širšės

Skrenda širšės į namus,

Čia - per pievas ir laukus.

Šiaušia vėjas spernelius,

Kad greičiau pasiekt namus.

Šalikas

Šiltus šalikus tvirtai

Riša mamos ir vaikai,

„Šaltis joks nebebaisus,

Šitas šalikas – puikus“.

Šukos

Šitos šukos  stipriai peša,

Mest atgal tokias į tašę,

Mano kasos tokios ilgos,

Šukos jas pavers į smilgas.

Šuniukas

Mažas šuniukas vaikšto lėtai,

Mažas šuniukas sėdi gražiai,

Mažo šuniuko nosis šalta,

Vizga iš džiaugsmo jo uodega.

 

Priedantinis sigmatizmas

Priedantinis sigmatizmas arba garso “S” keitimas garsu “T”. 

Ar teko pastebėti, kad vaikai, dažnai ir jaunesniame amžiuje, tardami garsus, dažnai juos keičia patogesniais, arba "tingesniais"?  Pavyzdžiui, tariant žodį “Saulė”, vietoje garso “S”, kalbos padargai užima garso “T” poziciją: liežuvio galiukas pakyla aukštyn ir atsiremia į viršutinius dantis, oro srovė, reikalinga išpūsti aiškų "SSS" nutrūksta ir pasigirsta “Taulė”. Kaip reikėtų mokyti vaiką taisyklingo tarimo?

Bet kuriuo atveju, pirmiausia turime įsitikinti, ar taisyklingas izoliuoto garso “S” tarimas: liežuvis plokščias, guli prie apatinių dantukų, oro srovė tolygi ir stipri. Tuomet paraleliai ugdome ir foneminę klausą: ugdomas gebėjimas palyginti ir atskirti du skirtingus garsus “S” ir “T”. Kalboje (žodžiuose, sakiniuose, savarankiškoje kalboje) ir rašyboje.  Paklauskite vaiko, kur yra jo liežuvis, tariant kiekvieną garsą? Ištarkite garsus priešais veidrodį: ar galime ištarti "S" nesukandę dantukų? O kur gyvena liežuvis, kai tariame "T"? Vizualas, nepamirškime, taip pat atlieka milžinišką darbą. 

Ne mažiau svarbus momentas yra iškvėpimas bei oro srovė. Įvairiais pūtimo pratimais mokome vaiką išpūsti ilgą, tolygią oro srovę, einančią tiesiai per liežuvio vidurį (galime net matyti duobutę, ar ne?)

Nepamirškite ir pratimų artikuliacijai: mokome išlaikyti liežuvio platų liežuvį, padėtį “blynas”, taip pat kaitome liežuvio padėtį tai atremiant jį į viršutinius dantis, tai paslepiant ir atremiant į apatinius.

Viktorija Bartkevičienė

Parengta pagal užsienio spaudą

Žaidimai girdimojo suvokimo lavinimui

Žaidimai girdimojo suvokimo lavinimui

Girdimasis suvokimas - kaip pamatinės plytos name, kuo stabilesnis pagrindas, tuo tvirtesnis visas namas. Kuo geriau išlavintas vaiko girdimasis suvokimas - tuo aiškesnė kalba, taisyklingesnė rašyba. Dažnai vaikams, turintiems kalbos ar kalbėjimo sutrikimų, šis gebėjimas vystosi pavėluotai. Tad kaip gi žaisti? Toliau pateikiama keletas žaidimų, tinkamų ir ikimokyklinio, ir mokyklinio amžiaus vaikams.

·        Ketvirtas nereikalingas

Išsirenkame garsą, kurį reikia surasti. Ant stalo išdėliojame korteles ar daiktus, garsiai išvardinam, žiūrime, kas netinka (Pvz. Raktai, žiūronai, karvė, pienas). Jeigu vaikui sekasi sunkiau – pakartojame matomus daiktus pabrėždami pasikartojantį garsą.

·        Poetai

Naudojame žodžių korteles, poruojame tas, kurių galūnės rimuojasi ( pvz. Karvė, Gervė, Gėlė, Kėdė, Medis, Akis, Kelias, Žalias ir pan.). Sunkesnė žaidimo versija – sukurti ketureilius ir suporuotų žodžių).

·         Slapti kodai

Šiam žaidimui galima naudoti raidynus ar kitas raidžių korteles. Lengvesnė žaidimo versija – iš pateiktų raidžių sudėti žodį, orientacijai turint paveikslėlį. Sunkesnis variantas – pateiktos tik raidės, iš kurių reikia sudėti žodį.

·         Kreivų veidrodžių karalystė

Pirmiausia paaiškiname žaidimo taisykles: štai mes atvykome į tokią karalystę, kur viskas yra atvirkščiai. Net žodžiai, ir tie sakomi atvirkščiai. Pabandykime suprasti vienas kitą, sakydami žodžius iš kitos pusės. Galima naudotis ir pasidarytomis kortelėmis (žodį atvirkščiai reikia perskaityti), arba tik iš klausos sudėlioti žodį iš kitos pusės. Pvz. Sėlėg, salats, sogynk, ėdėk ir pan.

·         Piramidė

Šiam žaidimui prireiks didelio storo lapo, ant kurio reikės nupiešti piramidę. Ją suskirstykite keliais aukštais (dėl vaizdingumo galima aukštus pažymėti ir skirtingomis spalvomis): pirmame aukšte gyvena žodžiai, turintys 2 skiemenis, antrame – 3 skiemenis, trečiame – 4 skiemenis, ketvirtame – 5 skiemenis. Naudojame a) žodžių korteles b) paveikslėlius c) lipdukus. Užduotis: sudėlioti žodžius į teisingus namelius.

·         Sportininkai

Puikus žaidimas, tinkantis aktyviems vaikams - pajudėti, tingesniems – išjuginti, miegantiems – pažadinti. Sugalvojame du diferencijuojamus garsus, pvz. „S“ ir „Š“. Užduotis: jeigu girdi garsą „S“ – atsitūpk, jeigu girdi garsą „Š“ – pašok aukštyn. Pagal situaciją galima varijuoti įvairiais veiksmažodžiais: tūpk, stok, plok, trepsėk, pašok aukštyn ir suplok, atsistok už kėdės ir sutrepsėk ir kt. 

Sėkmės žaidimuose ir ugdyme.

Viktorija Bartkevičienė

Parengta pagal užsienio spaudą. 

MIKČIOJIMAS ANKSTYVAME AMŽIUJE. KĄ DARYTI?

Specialistų dažnai naudojami relaksacijos, kvėpavimo pratimai, be abejo, yra naudingi. Tačiau, remiantis užsienio specialistų patirtimi, aktyviam darbui naudoti tinkami vaikams nuo 4- erių metų. Tad ką daryti, jei vaikas ėmė užsikirsti dar iki ketvirtojo gimtadienio?

1.       Pirmiausias ir vienas pagrindinių dalykų – neatkreipti į tai vaiko dėmesio. Ramiai ir kantriai išklausyti, atsakyti. Jokiu būdu netaisykite, neprašykite pakartoti „gražiai“. Taip pat, jokiu būdu neaptarinėkite problemos su kitais žmonėmis (net ir šeimos nariais ar draugais) vaikui girdint.

2.       Kreipkitės pagalbos į specialistų KOMANDĄ: neurologas, psichologas, logopedas. Mikčiojimą iššaukia nervinės sistemos nestabilumas, išsiderinimas, specialistai drauge bus pajėgūs padėti efektyviau. Neurologas gali skirti medikamentinį gydymą ar papildus, tai padės ir tėvams, ir vaikui labiau pasitikėti savimi. Kiti specialistai galės padėti vaikui įveikti problemą terapijų metu. Tėvai, stebėdami specialistų darbą, taip pat bus pajėgūs ir labiau pasiruošę padėti vaikui namuose.

3.       Dar vienas, labai svarbus dalykas, kalbėjimo tempo lėtinimas VISAI ŠEIMAI. Vaikui perimti įprotį iš aplinkos prireikia 3-4 savaičių, o kalbant lėčiau vaikams daug lengviau sklandžiai išsakyti mintį,

JEIGU

VISA

ŠEIMA

KALBĖS

ITIN

LĖTAI –

VAIKUI

PRISIDERINTI

IR

KALBĖTI

SKLANDŽIAI

GALI

BŪTI

VISAI

PAPRASTA

4.       Pradiniu mikčiojimo laikotarpiu vaikui reikėtų laikytis TYLOS RĖŽIMO. Ar tai reiškia, kad visai nekalbėsime? Kalbėsime. Tačiau tik tai, kas išties svarbu, po vieną ar du žodžius. Tėvai kalba lėtai, vaikams užduoda uždaro tipo klausimus: Nori valgyti? Eisime žaisti? Tu jau pavargai? Ir pan. Tylos ir lėto kalbėjimo rėžimas turėtų tęstis bent jau 3-4 savaites. Specialistų praktika rodo, kad geriausia šiuo laikotarpiu būti saugioje ir ramioje vietoje – namuose su mama. Tuo metu reikėtų neiti į darželį, mokyklą, būrelius, vengti svečių, kelionių į kino teatrus, spektaklius ir kt. Nuo pat dienos pradžios, kai vaikas tik nubunda, mama kalba l a b a i   l ė t u   t e m p u, viską komentuoja (labai lėtai): labas rytas, matau jau atsikėlei. Dabar mes eisime nusiprausti, apsirengti ir eisime valgyti pusryčių. Žiūrėk, jau paruošiau tau švarius marškinėlius, kojines ir patogias kelnes.... (ir t.t.).

Be abejo, sunku įsivaizduoti, kad tėvai galėtų sau leisti tiesiog mėnesį ar du neiti į darbą... Tačiau pagalvokite iš kitos pusės: pagalbos Jūsų vaikui reikia dabar, tad delsti nereikėtų. Veikdami iš karto, mikčiojimą galime suvaldyti per mėnesį ar du. Delsdami ir atidėliodami - užtruksite metų metus (sėkmės atveju).

5.       Rekomenduojama žaisti „Tylos žaidimus“: leidžiamės į jūros dugną, po vandeniu negalime kalbėti, tačiau galime piešti/lipdyti/ gaminti iš kruopų daiktus, kuriuos ten matome. Kitas variantas – padarome jūros dugną permatomoje plastikinėje dėžėje, smėlis, akmenukai...

Žaidimo metu galima vaidinti, po truputį leidžiant vaikui kalbėti, vaidinti pasakų personažus (meška, zuikis – keičiant balso toną, tembrą). Taip pat tinka deklamuoti eilėraščius, dainuoti dainas.

6.       Visiškai apribokite televizoriaus žiūrėjimą, planšečių naudojimą ir kt. Tai ypač įaudrina nervų sistemą, kas trukdo pasiekti norimų rezultatų. Vietoje to, kad padėtumėte vaikui, jam tik dar labiau pakenksite.

Išvertė ir parengė logopedė - logoterapeutė Viktorija Bartkevičienė 

Pagal užsienio spaudą ir  www.logopedplus.ru

KALBOS UGDYMAS. PATARIMAI IR PRATYBOS

Paskaita, skirta tėvams, auginantiems vaikus, norintiems padėti jiems greičiau/ aiškiau/ daugiau kalbėti.

Apie ką?

Paskaitos metu aptarsime kalbos ugdymosi etapus, aktyvią ir naudingą veiklą vaiko ugdymui, smulkiosios motorikos pagrindą kalbos lavinimui, girdimojo suvokimo lavinimą. Taip pat pateiksime aktyvių žaidimų pavyzdžių, kuriuos galėsite lengvai pritaikyti vaikams, ugdydami jų kalbą ir kalbos suvokimą.

2018 10 05 18:00 val. LAISVĖS PR. 58 – VILNIUJE.

Remiantis paskutiniais mokslininkų atliktais tyrimais: vaikai pradeda kalbėti vis vėlesniame amžiuje.

Tam priežasčių tikrai yra daug ir kalbėta šia tema tikrai ne vieną kartą. Šiandien norisi pasidalinti tuo, kas kalbą skatina, kas padeda jai tobulėti. Norisi, kad ir tėvai žinotų, jog kalba neateina pati savaime, lygiai taip pat, kaip žmogus nepradėtų vaikščioti neidamas, taip ir  negali pradėti kalbėti nejudindamas lūpų, liežuvio, nenaudodamas balso, nemėgindamas atkartoti. Labai norisi, kad svarbiais vaiko kalbos ugdymo momentais tėvai būtų kartu su vaiku, žaistų, kalbėtų, duotų tinkamus žaidimus ir padėtų. Ir sau ir vaikui. Kuo vėliau vaikas pradeda kalbėti, tuo didesnė kalbos ir kalbėjimo sutrikimų galimybė vėlesniame vaiko amžiuje.

·         Dirbkime su smulkiąja motorika – tai tiesioginis smegenų, kalbos centrų masažas.

http://vaikoraida.lt/vaiko-raida/smulkioji-motorika

https://www.tevu-darzelis.lt/zaidimai-smulkiosios-motorikos-lavinimui-su-nuotraukomis/

·         Kalbėkime su vaikais daug net ir tada, kai jie patys dar nekalba.

Vaikai pirmiausia pradeda klausytis, tada suprasti ir tik tada sakyti, bandyti atkartoti. Kalbėti yra įdomu, tai kaip žaidimas. Žaiskime!

·         Palaikykime pokalbį su vaiku, net kai nesuprantam, ką jie sako (baba, bubu?).

Nori gerti? Patinka barškutis? Va, čia gėlytė. Nori pauostyti? Išlaikykime pauzes, kaip tikrame dialoge.

·         Prieš duodami planšetę/įjungdami filmuką/ duodami telefoną pagalvokime, ar dabar TAI yra TIKRAI TAIP BŪTINA? Gal geriau duoti piešti? Gal duoti lipdyti? Gal duoti rūšiuoti kojines? Gal duoti rūšiuoti makaronus? Gal leisti pačiam apsimauti kojines? Gal pažaidžiam žaidimą „Atnešk man...“?

·         Kalbėkime su vaikais...

Iš pradžių garsažodžiais, vėliau trumpais žodžiais, o tada po truputėlį ilginame sakinį, vis pridėdami po vieną žodį. Vaikas jau kalba dviejų žodžių sakiniais? Jūs kalbėkite trimis. Taisyklė yra +1 žodis.

·         Leiskime laiką su vaikais...

Klausykime garsų, pasakokime, kaip kas atsiranda, rodykime viską aplinkui. Vaikas toks mažas, o pasaulis yra be galo didelis. O mokytis geriausia iš aplinkos, iš gyvų daiktų, iš veiklos.

 

Tėvai yra geriausi pasaulio mokytojai. Sėkmės ir įkvėpimo Jums.

 

Ar telefonas ugdo mano vaiką?

„Viskas, gana sėdėti prie kompiuterio“, „Nebežiūrim televizoriaus – sugadinsim akis“, „Greitai padedam telefoną į šoną“, „Imk, pažiūrėk filmuką, tik pabūk tyliai“, „Pažaisk žaidimą, kol aš su teta pakalbėsiu“.

Apie kompiuterių, telefonų ir kitų išmaniųjų prietaisų naudą ir žalą vaikams dažnai girdime įvairių diskusijų. Vieni teigia, kad tai puikus būdas vaikams tobulėti, pamatyti gyvai dalykus, kurie yra toli už jūrų... Kiti – žegnojasi prieš tokį velnio išradimą ir šiukštu draudžia net pažiūrėti. Vargu ar bent vienas iš kraštutinumų yra teisingas. Manau, svarbiausia yra vertinti tiegiamą ar neigiamą įtaką turės būtent Jūsų vaikui.

Gana įprastas dalykas, paklausus vyresnių vaikų, ką jie veikia laisvu laiku - tai žaidžia su kompu ir šaudo zombius, žiūri siaubo filmus ar žaidžia telefonu. Retas, kuris pasakoja, kad svajoja turėti dar daugiau lego kaladėlių, nei turi dabar, ir pastatyti didžiulį lėktuvą. Bėda ta, kad neribodami vaikų laiko su išmaniaisiais įrenginiais, apribojame jų fantazijos galimybes, pasaulio suvokimą, galvoje vyksta daug daug dalykų, kuriuos taip sunku įvardinti žodžiais, lengviau tiesiog pasakyti „pf pf pf, tžžžžžž“ ir išpūsti akis. O kur platus vaiko žodynas, padedantis nusakyti visą tą bekraštę didybę? Turbūt ir liko toje bekraštėje juodojoje skylėje.

Jei vaikas kalba, turi savo nuomonę ir tikrai žino, kaip naudotis technologijom, atitraukti gali būti sunkoka. Kompiuteris gali pasitarnauti vaikui, jo kalbos ugdymui, pasaulio suvokimui ir kitiems geriems darbams, tačiau tik tada, jei veikloje dalyvauja bent vienas iš tėvų: komentuoja, pasakoja, aptaria ar diskutuoja apie tai, kas matoma ekrane. Taip ir kontroliuojame žaidimus, ir rodome gerą pavyzdį.

Vaikui, kuris dar nekalba arba kalba, tačiau nedaug, išmanieji įrenginiai daro didžiausią įtaką. Juos įtraukia spalvos, garsai, o aplinkinis pasaulis, kuriuo jie turėtų domėtis, augti, tobulėti, plėsti akiratį – tampa nebe toks ir įdomus, jis susiaurėja. Čia mažiau spalvų, mažiau įtraukiančių veikėjų. Žinoma, kiekvienas auginame vaikus taip, kaip išmanome geriausiai, tačiau labai linkėčiau kiekvienam, prieš duodant mažyliui telefoną ar planšetę, pagalvokite, ar tuo metu TAI yra geriausias užsiėmimas vaikui? Gal galėtumėte duoti vaikui puodą makaronų ir leisti surūšiuoti juos į didelius ir mažus, iš raidelių dėti žodžius ar skaičių sekas? Ikikalbiniu vaiko raidos laikotarpiu išmanieji įrenginiai stabdo kalbos raidą, smulkiosios motorikos, socialinių įgūdžių ugdymąsi.

O kaip elgiamės patys?

Labai lengva pamatyti kitus, ypač, kai žinome, kaip elgtis neteisinga. O kaip gi pamatyti save? Esame suaugę, žinome, ko mums reikia, ir kaip kartais norisi prablaškyti mintis naršant telefone... Ką jau kalbėti apie tai, kad daugumos tiesioginis darbas yra DARBAS su kompiuteriu. Tačiau kaip mus, kaip tėvus ir pagrindinį pavyzdį, mato vaikai? Pavyzdžiai: „Mama gamina valgyti – žiūri į telefoną. Mama plauna indus – žiūri į telefoną. Mama valgo – žiūri į telefoną. Tėtis dirba – žiūri  į kompiuterį. Tėtis ilsisi – žiūri į kompiuterį. Tėtis guli lovoje – žiūri į telefoną. Kodėl neleidžia man?“

Būkime kūrybingi. Būkime pavyzdžiu savo augantiems vaikams.

Noriu padėti Tau kalbėti

"Noli liūli?", "Kiek tau metuku? Ketuli?", "Ar darei amam? Nia?", "apapa!" ir visi kiti panašūs pavyzdžiai apie tai, kaip pataikaujame vaikams, kurie yra pradėję kalbėti.
Pirmiausia, vertėtų atskirti, kai vaikas dar nekalba išvis, arba tik tik įsisavina garsažodžius - tokiu atveju "amam", "apapapa" ir kiti yra visiškai suprantami ir net būtini.

GARSAŽODŽIŲ laikotarpiu, toks bendravimo būdas yra pats palankiausias, tėvams palengvėja gyvenimas, kai jau gali suprasti, ko tavo mažasis džiaugsmas nori - valgyti, miegoti ar kakoti. Garsažodžiai tampa lig lengva artikuliacinė mankštelė lūpoms bei liežuviui, išjudinanti veido raumenis ir formuojanti artikuliacinį aparatą tolesnei kalbos kelionei.

Girdėdami suaugusiųjų kalbą, garsus aplinkoje, miklindami pirštus vaikai po truputį išjudina kalbinius smegenų centrus ir tada tėvai pradeda girdėti, kaip vietoje "Bum" ar "amam" atsiranda "kito" (nukrito) ir "vagyk" (valgyk). Tetos ir seneliai, džiaugdamiesi ir žaisdami su vaiku, linksminasi atkartodami vaikiškus žodelius taip, kaip jie ir taria: "kito"? Imk - amam.". Kitaip tariant, praleisdami garsus, "r" keisdami į "J" ar "L", o kartais vėl prijungdami ir garsažodžių. Smagu visiems. Tik ar taip turėtų būti?

Paprastas pavyzdys: mokotės užsienio kalbos, įnirtingai kalate skirtingus žodžius, klausote TAISYKLINGO tarimo, žiūrite filmus, kuriuose kalbama be akcento, ieškote kuo aiškesnės, skaidresnės ir natūralesnės kalbos pavyzdžio, į kurį lygiuositės patys. Nepavysta iš pirmo karto, bet stengiatės, kad pavyktų iš penkto. Kas nutiktų, jei klausytumėte blogo pavyzdžio? Ruso, kalbančio angliškai su rusišku akcentu? Kalbėtumėte netaisyklingai ir perimtumėte blogo tarimo pavyzdį. Kitas klausimas, kas nutiktų, jei apverstumėm situaciją: Jūs, su savo dabartiniu tarimu, mokytumėte užsienietį jo kalbos? Nelogiška, tiesa?

Su vaikais viskas labai panašiai. Jie taria žodžius taip, kaip juos girdi, ir taip, kaip geba įvykdyti artikuliacinius judesius. Pavyksta ne iš karto, reikia laiko raumenis įpratinti dirbti, smegenis planuoti judesius... Tačiau rodydami taisyklingą pavyzdį, tardami taisyklingą žodį iškeliame aukštesnę kartelę kalbos tobulėjimui. Judame į priekį. Todėl padėkime vaikams kalbėti:

- Kalbėkite lėčiau, aiškiau.
- Kalbėkite trumpais sakiniais.
- Trumpinkite žodžius, sakykite juos be priešdėlių ar priesagų ("imk" - vietoje "paimk", ar "šuo", vietoje "šuniukas").
- Klausykite aplinkos garsų, iš klausos spėkite, kas tai?
- Leiskite vaikui pagalvoti, prieš atsakant į  Jūsų klausimą.

REIKĖTŲ ŽINOTI

Kai dar buvau studentė ir gyvenau bendrabutyje, į svečius pasibeldė kurso draugė ir įėjo nešina šampano buteliu. „Jezau, kaip šitą mėgstu“ – iškart pagalvojau. O ji: „ Laukiuosi trečią mėnesį! Atšveskim“.

Kai pati laukiausi, mintis net apie lašą alkoholio nebuvo atėjusi. Visiems viskas aišku, nėščioms negalima nei gerti, nei rūkyti, nei narkotikų vartoti ir taškas. Apskritai, nėščios svaiginasi tik neatsakingos, problemų turinčios moterys, jas visi iškart nurašo ir viską toliau žinote patys. Bet atsiranda mažas klaustukas, nu negi taip jau negalima NEI LAŠELIO? Citata iš interneto forumų:

„Tai jojo, tikrai negalima gerti. Aš va tai kartais kokią stiklinę alaus išgeriu, nu nes taip norisi, bet šiaip tai tikrai pritariu, tas alkoholis tai tikrai labai blogai“.

„ Aš po kelis gurkšnius vyno kasdien išgeriu su vakariene. Raudonas vynas sako kraujui gerai, pas mane nekokie tyrimai“.

Jautriausias laikotarpis dar negimusiam vaikui tai 3-5 nėštumo savaitės (žr. Paveikslėlį). Būtent tuo momentu formuojasi kūdikio centrinė nervų sistema, širdis. Kepenys, suaugusio žmogaus organizme skaidančios alkoholį, kūdikiui padėti negali, nes jų tiesiog dar nėra. Maždaug stiklinė alaus ar pusė stiklinės vyno kasdien momentaliai kelia grėsmę įsčiose besiformuojančiai gyvybei.

Kas gresia:
• Augimo atsilikimas
• Centrinės nervų sistemos pažeidimai (turintys įtakos raidos atsilikimui, intelekto sutrikimui, aktyvumo ir dėmesio, emocijų ir elgesio sutrikimams).
• Išoriniai veido, kaukolės pokyčiai.

Visu šiuo tekstu noriu pasakyti, kad dažnai neatsakingai pasielgiame ne todėl, kad esame asocialios, neprotingos ar neatsakingos, o todėl, kad nežinome, niekas per daug ir nekalba, o po fakto jau būna vėlu. Labai linkiu visoms besilaukiančioms stiprybės, kantrybės ir ramaus laukimo. Būkime išmintingos.

*Nuotrauka iš https://www.facebook.com/VaisiausAlkoholinisSindromasvas/

Čiulptukas (NE)padeda

Tikrai neblogai tas čiulptukas, užkišai burnytę ir viskas, ramu, vaikas žiūri į pasaulį.
Blogiausia, vis dėlto, kai jo reikia atsisakyti. Vienas stresas. Ir mamoms, ir tėčiams, ir vaikams ypač. Bet juk reikia? Kada tinkamiausias metas, žinoma, nusprendžia tėvai. Bet kartais ir jie tai sprendžia labai, labai ilgai. Vaikui 2... 2,5... 3 ... 3,5... dar negana? Laikas eina, burna , liežuvio padėtis, dantukai, sąkandis, KALBA formuojasi pagal burnoje esančio silikono gabalėlį. Įsivaizduokite, kaip jūs kalbėtumėt, jei burnoje būtų čiulpinukas. Žiauriai nepatogu? O ar patogu Jūsų vaikui?
Mes saugome vaikus visa širdimi, saugome nuo visų įmanomų pavojų, ypač nuo nereikalingo streso... Bet susiremti akis į akį su čiulptuku reikia nedelsti. Kada?
- Kai vaikas po truputį pradeda sakyti pirmuosius žodžius.
- Kai vaikas daugiau tyli, nei šneka, nes burna užimta.
- Kai vaikas pradeda stipriai prisirišti prie tam tikrų jam artimų daiktų.
Kada TIKRAI TIKRAI metas?
- Jūsų vaikas jau kalba.
- Jūsų vaikui daugiau kaip 3 metai.
- Jūsų vaikui čiulptukas yra tik įprotis (žalingas).
Kodėl TIKRAI TIKRAI reikia?
- Čiulptukas stabdo natūralią kalbos raidą.
- Čiulptukas suteikia galimybę ne tik vaikui pabūti tyliai tada, kai galėtų marmaliuoti liežuviu, burgzti lūpomis, seilėtis ar ką nors kramtyti tyrinėdamas pasaulį, kartodamas garsus, kuriuos girdi. Visa tai yra kalbos pradžia, kuriai čiulptukas užkerta kelią.
- Čiulptukas formuoja netaisyklingą burnos, pliežuvio, lūpų padėtį, kuri vėliau tampa netaisyklingo garsų tarimo priežastimi.
- Čiulptukas iškraipo vaiko sąkandį.
Dar kartelį pasikartosiu, sprendžia tėvai, ne specialistai. Tačiau jei spręsti užtruksite – dar iki mokyklos teks apsilankyti logopedo kabinete. Labai linkiu visies stiprybės, kantrybės ir sėkmės kovojant su čiulptukais, kai ateina metas